Pavojingas finansinis rodiklis

Vienas iš barjerų, kurį turi įveikti visi, siekiantys vykdyti valstybės ar ES pinigais finansuojamus projektus, – gauti valstybės garantuotą paskolą ar kitokia paramą, t. y. įrodyti, kad jie nepriskirtini sunkumus patiriančioms įmonėms. Vienas iš kriterijų, lemiančių priskyrimą tokiai kategorijai, – per mažas nuosavo kapitalo dydis. Tačiau kritinis nuosavo kapitalo dydis priklauso nuo nuosavo kapitalo struktūros. Todėl įmonė turi tam tikras galimybes pastumti „raudoną liniją“.

 Su sąvoka sunkumų patirianti įmonė nemažai verslo įmonių susidūrė pandemijos laikotarpiu, kai įvairias paramos priemones administravusi INVEGA atmesdavo įmonių prašymus tik dėl to, kad jų nuosavas kapitalas tapo mažesnis, nei reikalaujama. Buvo netgi siūloma teikti tarpines finansines ataskaitas, jeigu šis rodiklis pagerėjo. Valstybė labai norėjo dalinti pinigus.  

Sunkumą patiriančios įmonės požymius apibrėžia ES teisės aktai, ribojantys valstybių narių galimybes valstybiniais pinigais remti privačias įmones, kurių gyvybingumas kelia abejonių. Vienas tokių aktų – EK reglamentas (ES) Nr. 651/2014. Juo privalo vadovautis ir Lietuvos institucijos. Minėtame reglamente išvardyta keletas požymių, tarp kurių yra ir toks:daugiau nei pusė pasirašytojo jos akcinio kapitalo buvo prarasta dėl sukauptų nuostolių. Kaip teigiama paaiškinimuose, tokia situacija susidaro tuomet, kai sukauptus nuostolius atėmus iš suformuotų rezervų sumos, gaunama bendra neigiama suma, viršijanti pusę pasirašytojo akcinio kapitalo, į kurį įskaičiuoti ir akcijų priedai, jeigu tokių yra. Šis požymis netaikomas trumpiau kaip trejus metus veikiančioms įmonėms.

Toks rodiklis minimas ir Akcinių bendrovių įstatyme. Pastarasis numato žymiai skausmingesnes nustatytos ribos peržengimo pasekmes. Pagal įstatymo 38 str. 3 punktą, jeigu bendrovės nuosavas kapitalas tapo mažesnis kaip 1/2 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, valdyba (jeigu valdyba nesudaroma, − bendrovės vadovas) ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie susidariusią padėtį, privalo sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą, kuris turi svarstyti klausimus dėl nuostolio padengimo akcininkų papildomais įnašais. Bendrovėje susidariusi padėtis turi būti ištaisyta ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dienos, kurią valdyba sužinojo ar turėjo sužinoti apie susidariusią padėtį. Toliau įstatyme teigiama, kad jeigu susidariusi padėtis nebuvo ištaisyta per 6 mėnesius, bendrovės valdyba (jos vadovas) ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo įvykusio visuotinio akcininkų susirinkimo dienos privalo kreiptis į teismą dėl bendrovės įstatinio kapitalo sumažinimo ar net įmonės bankroto.

Akivaizdu, kad aptariamas nuosavo kapitalo dydis gali tapti rimta kliūtimi bet kuriai įmonei. Nors jį lemia sukaupti nuostoliai, tačiau maksimalaus nuostolio, kurį bendrovė dar gali toleruoti neperžengdama kritinės ribos, suma, priklauso ir nuo nuosavo kapitalo struktūros.

Nuosavo kapitalo dydį lemiantys veiksniai

 Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 38 straipsnį, bendrovės nuosavą kapitalą sudaro:

1) apmokėto įstatinio kapitalo dydis;

2) akcijų priedai (akcijų nominalios vertės perviršis);

3) perkainojimo rezervas;

4) privalomasis rezervas;

5) rezervas savoms akcijoms įsigyti;

6) rezervas akcijoms suteikti;

7) kiti rezervai;

8) nepaskirstytasis rezultatas – pelnas (nuostoliai).

Nuo šių metų liepos 1 d. šį sąrašą dar papildys išperkamųjų akcijų rezervas ir finansinės pagalbos rezervas.

 Priežastis, dėl kurios nuosavas kapitalas gali tapti mažesnis už pusę įstatinio kapitalo, – patirti nuostoliai. Kai įmonės nuosavą kapitalą sudaro ne tik įstatinis kapitalas su nepaskirstytuoju pelnu (nuostoliais), bet ir rezervai, būtent jų suma ir lemia, kokį maksimalų nuostolį įmonė galėtų patirti. Todėl nuostolingai dirbančioms įmonėms nerekomenduojama savo rezervų sąskaita didinti įstatinio kapitalo. Dėl to sumažės maksimali toleruotino nuostolio suma.

 Akcinių bendrovių įstatymas leidžia kapitalą didinti dviem būdais: papildomais įnašais arba iš bendrovės lėšų – prie kapitalo prijungiant rezervus ar akcijų priedus. Kaip minėta, nepalankiam nuosavo ir įstatinio kapitalų santykiui atsirasti pavojingesnis įstatinio kapitalo didinimas iš bendrovės lėšų.

 Tarkime, bendrovės balanse užfiksuotas tokios struktūros nuosavas kapitalas:

Tam, kad įmonė nepažeistų Akcinių bendrovių įstatyme nustatyto reikalavimo, jos nuosavas kapitalas negali tapti mažesnis nei 1 500 Eur. Tai reiškia, kad įmonė dar gali patirti ne didesnį nei 1 250 Eur nuostolį. Kaip viskas pasikeis, jeigu visuotinis akcininkų susirinkimas nuspręs padidinti įstatinį kapitalą, prie jo prijungiant kitus rezervus? Tokiu atveju pusė įstatinio kapitalo taps lygi 4 375 € (3 000 € + 5 750 € = 8 750 €; 8 750 € / 2 = 4 375 €). O tai reiškia, kad padidinusi kapitalą įmonė ne tik peržengs draudžiamą liniją, bet ir pusiausvyrai atkurti turės uždirbti 1 625 € grynojo pelno (4 375 € – 2 750 € = 1 625 €).

Jeigu akcininkai nuspręstų, išformuojant kitus rezervus, ne didinti įstatinį kapitalą, bet mažinti sukauptus nuostolius, dėl to nuosavo kapitalo „raudonoji riba“ ne tik nebūtų peržengta, bet įmonė dar turėtų galimybę ateityje patirti  ne daugiau kaip 1 250 € nuostolių. Išvada paprasta – esant nuostolingai veiklai, geriau vengti įstatinio kapitalo didinimo rezervų sąskaita. Geriau tuos rezervus palikti neišformuotus arba juos išformuojant mažinti nepaskirstytąjį nuostolių. Kita išvada – nuostolingoje įmonėje naudingiau turėti mažesnį įstatinį kapitalą.

 Perkainojimo rezervas – pavojinga zona

   Nuosavo kapitalo sumažėjimą gali lemti ne tik patirtas nuostolis, bet ir perkainojimo rezervo mažėjimas. Perkainojimo rezervas susidaro perkainojus ilgalaikį materialųjį turtą. Vėliau, tokį turtą nudėvint, nuvertinant ar nurašant, proporcingai mažinamas ir perkainojimo rezervas. Mažėjant rezervui, tiesiogiai didinamas nepaskirstytasis pelnas. Taigi galima sakyti, kad dėl to bendra nuosavo kapitalo suma nekinta. Tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad, perkainojus turtą, nusidėvėjimas yra apskaičiuojamas nuo perkainotos vertės. Todėl didėja nusidėvėjimo sąnaudos ir mažėja grynasis pelnas. Į žymiai blogesnę situaciją gali pakliūti įmonės, pasinaudojusios Akcinių bendrovių įstatyme numatyta galimybe perkainojimo rezervu padidinti įstatinį kapitalą. Tokiu atveju dėl turto perkainojimo padidėjusių nusidėvėjimo sąnaudų jau nekompensuos laipsniškas perkainojimo rezervo mažinimas. Įmonės rezultatai taps prastesni. Dar blogiau, jeigu įmonė ateityje nuspręs perleisti perkainotą turtą ir dėl to patirs nuostolį.

Pavyzdyje pateikti du įmonės, suformavusios perkainojimo rezervą, nuosavo kapitalo struktūros variantai. I variante perkainojimo rezervas išliko, o II variante akcininkų sprendimu šiuo rezervu buvo padidintas įstatinis kapitalas.

   Tarkime, kad įmonė perleido perkainotą turtą pigiau nei šio turto likutinė vertė ir dėl to patyrė 20 000 € nuostolį. Jeigu tokio sandorio įmonė nebūtų sudariusi, tais metais ji būtų uždirbusi 1 000 € grynąjį pelną, o įskaičiavus turto perleidimo nuostolį, jos grynasis metinis rezultatas taps 19 000 € nuostoliu.

I variantas (kai įmonė išlaikė perkainojimo rezervą). Nuostolingas turto perleidimas jai nesukels problemų, nes po turto perleidimo, nurašydama perkainojimo rezervą, jo suma (20 000 €) įmonė padidins nepaskirstytąjį pelną:

Kaip matyti, įmonės nuosavas kapitalas ir toliau išliks didesnis už pusę įstatinio kapitalo. Neperžengdama Akcinių bendrovių įstatymo nustatytos ribos, vėlesniais metais ji galės dar patirti ne daugiau kaip 9 200 € siekiančių nuostolių.

 II variantas. Jeigu įmonė perkainojimo rezervu jau būtų padidinusi įstatinį kapitalą, nuostolingas turto perleidimas taptu rimta problema, nes jos nuosavas kapitalas (10 700 €) taptų mažesnis už pusę įstatinio kapitalo (11 500 €). Įmonei tai reikštų įvairių apribojimų atsiradimą, netgi reikalavimą papildomais akcininkų įnašais padengti nuostolius.

 Pavojinga naujovė – išperkamosios akcijos

 Dar viena nuo šių metų liepos 1 d. atsirandanti pavojinga naujovė – išperkamosios akcijos. Tai naujos rūšies akcijos, kurias išleidžianti bendrovė įsipareigoja jas ateityje išpirkti. Išleidusi tokias akcijas, bendrovė didins įstatinį kapitalą, o kai akcijas išpirks, kapitalą teks sumažinti. Mažėjant įstatiniam kapitalui, mažės ir nuosavas.

Jeigu išperkamąsias akcijas išleidusi įmonė vėliau patirs nuostolių, padidintas įstatinis  kapitalas ją gali apsaugoti nuo pavojingos ribos peržengimo. Tačiau šią „pagalvę“ iš įmonės gali atimti sutartiniai įsipareigojimai išpirkti akcijas, nes dėl to teks mažinti įstatinį kapitalą, o tuo pačiu mažės ir jos nuosavas kapitalas.

 Pretenduojančios į valstybės lengvatines paskolas ar kitokį finansavimą įmonės turėtų iš pradžių įvertinti savo nuosavo kapitalo rodiklį, buvusį 2025 m. balanse. Pats geriausias būdas apsisaugoti nuo nuosavo kapitalo kritinės ribos peržengimo – pelninga veikla. Tačiau nuo laikinų nuostolių neapsaugotas nė vienas. Rezervai gali tapti ta atsvara, kuri gelbės įmonę nesėkmių laikotarpiu.

 ****