KASMETINĖS ATOSTOGOS: AR TINKAMAI SUTEIKIAMOS, AR TINKAMAI UŽ JAS MOKAMA

Vaidotas DAUSKURDAS Teisininkas

Atrodo, į Lietuvą pagaliau užsuko vasara, taigi atsirado ir poreikis aptarti kasmetinių atostogų suteikimo teisinius aspektus, nes aptarinėti atostogų, kuomet už lango lyja, nėra nei noro, nei poreikio. Suprantama, darbuotojams atostogos suteikiamos tada, kada jos suplanuotos, nepriklausomai nuo oro sąlygų, tad įpusėjus vasarai galima drąsiai teigti, kad atostogų vajus jau yra įsibėgėjęs. Ir nors esminių naujienų atostogų suteikimo ir atostoginių apskaičiavimo klausimais nėra, šiuo metu tikrai verta prisiminti šio proceso teisinį reglamentavimą, įvertinti, ar ankstesni sprendimai buvo teisingi ir pagrįsti. Dar tikrai yra galimybė ištaisyti anksčiau padarytas klaidas ir būsimus sprendimus priimti pagal teisės aktų reikalavimus. Štai kodėl nusprendėme prisiminti teisės aktų reikalavimus dėl kasmetinių atostogų suteikimo, apžvelgti svarbiausias su tuo susijusias Darbo kodekso (DK) nuostatas.

Dėl kasmetinių atostogų trukmės

 Kasmetinių atostogų trukmės klausimas aptartas Darbo kodekso (toliau – DK ar Kodeksas) 126 straipsnio 2 dalyje. Kodeksas nurodo, kad darbuotojams suteikiamos ne mažiau kaip 20 darbo dienų (jeigu dirbama penkias darbo dienas per savaitę) arba ne mažiau kaip 24 darbo dienų (jeigu dirbama šešias darbo dienas per savaitę) kasmetinės atostogos. Jeigu darbo dienų per savaitę skaičius yra mažesnis arba skirtingas, darbuotojui turi būti suteiktos ne trumpesnės kaip keturių savaičių trukmės atostogos. Taigi, kasmetinės atostogos skaičiuojamos darbo dienomis, savaitgaliai ir švenčių dienos į atostogų trukmę neįskaičiuojami.

   Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad tam tikriems darbuotojams turėtų būti suteikiamos ilgesnės trukmės atostogos. DK 126 str. 3 dalis nurodo, kad suteikiamos 25 darbo dienų kasmetinės atostogos (jeigu dirbama penkias darbo dienas per savaitę) arba 30 dienų kasmetinės atostogos (jeigu dirbama šešias darbo dienas per savaitę), o jeigu darbo dienų per savaitę skaičius yra mažesnis arba skirtingas, suteikiamos 5 savaičių trukmės kasmetinės atostogos šiems darbuotojams: iki 18 metų amžiaus; vieniems [1] auginantiems vaiką iki 14 m. arba vaiką su negalia iki 18 m.; darbuotojams su negalia. Dar viena išimtis iš bendros taisyklės įtvirtinta DK 138 str. 1 dalyje, kur numatyta, kad darbuotojams, kurių darbas susijęs su didesne nervine, emocine, protine įtampa ir profesine rizika, taip pat kurių darbo sąlygos yra specifinės, suteikiamos iki 41 darbo dienos (jeigu dirbama penkias dienas per savaitę) arba iki 50 darbo dienų (jeigu dirbama šešias dienas per savaitę), arba iki aštuonių savaičių (jeigu darbo dienų skaičius per savaitę yra mažesnis arba skirtingas) pailgintos atostogos. Pažymėtina, kad tokių darbuotojų, turinčių teisę į pailgintas atostogas, kategorijų sąrašą ir konkrečią pailgintų atostogų trukmę kiekvienai darbuotojų kategorijai 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 „Dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso įgyvendinimo“ patvirtino Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Tad, vertinant, kokios trukmės kasmetinės atostogos priklauso darbuotojui, privalu įvertinti ne tik jo darbo laiko režimą (kiek dienų per savaitę dirba), bet būtina atsižvelgti ir į tai, ar toks darbuotojas nepriskirtinas kuriai nors iš paminėtų darbuotojų kategorijų, kuriems turi būti suteikiamos ilgesnės trukmės kasmetinės atostogos.

Papildomos atostogos

Taip pat reikėtų priminti: jeigu darbuotojui priklauso papildomos atostogos, jos pridedamos prie kasmetinių atostogų ir šalių susitarimu gali būti suteikiamos kartu arba atskirai. Šalims nesutarus, papildomos atostogos suteikiamos kartu su kasmetinėmis atostogomis. Priminsime, kad papildomos atostogos suteikiamos:

1) už ilgalaikį nepertraukiamąjį darbą toje pačioje darbovietėje: darbuotojams, turintiems ilgesnį kaip 10 metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje pačioje darbovietėje, – 3 darbo dienos, už kiekvienų paskesnių 5 metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje pačioje darbovietėje – viena darbo diena;

2) už darbą sąlygomis, jeigu yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų ir tokių nukrypimų negalima pašalinti: darbuotojams, dirbantiems toleruotinos profesinės rizikos sąlygomis, kai sveikatai kenksmingų veiksnių dydžiai viršija darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose nustatytus leistinus ribinius dydžius (kiekius) ir kai techninėmis ar kitomis priemonėmis jų kiekio darbo aplinkoje sumažinti iki sveikatai nekenksmingų dydžių neįmanoma, – iki 5 darbo dienų, skaičiuojamų priklausomai (proporcingai) nuo to, kiek iš viso valandų jie dirbo tokioje aplinkoje tais metais, už kuriuos suteikiamos papildomos atostogos;

3) už ypatingą darbų pobūdį: darbuotojams, kurių darbas (ne mažiau kaip pusė viso darbo laiko per metus, už kuriuos suteikiamos atostogos) yra kilnojamojo pobūdžio arba atliekamas kelionėje, lauko sąlygomis, susijęs su važiavimais, – 2 darbo dienos.

Šių atostogų suteikimo tvarka ir sąlygos aptartos Papildomų atostogų trukmės, suteikimo sąlygų ir tvarkos apraše, kurį 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 „Dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso įgyvendinimo“ patvirtino Vyriausybė.

Pažymėtina, kad darbuotojams, turintiems teisę gauti papildomas atostogas keliais pirmiau nurodytais pagrindais, jų pasirinkimu suteikiamos tik vienos iš šių papildomų atostogų. Be to, jeigu darbuotojas turi teisę gauti pailgintas ir papildomas atostogas, jo pasirinkimu jam yra suteikiamos arba tik pailgintos atostogos, arba prie kasmetinių atostogų pridėtos papildomos atostogos, tačiau kartu negali būti suteikiamos ir pailgintos, ir papildomos atostogos.

Atostogų suteikimas dalimis

   Kitas klausimas, kuris gali sukelti nesutarimų, – kasmetinių atostogų suteikimo tvarka. Beje, čia reikėtų pažymėti, kad gana dažnai nesutarimų dėl atostogų suteikimo iniciatoriai būna darbuotojai, nepatenkinti jiems suteiktų atostogų trukme ar laikotarpiu, kada jos suteikiamos. Ir šį nepasitenkinimą jie nukreipia į darbdavį. Tad manytume, verta įsigilinti į tai, koks atostogų reglamentavimas yra įtvirtintas Kodekse, kad būtų galima tinkamai spręsti tokius ginčus.

DK 128 straipsnis numato, kad kasmetinės atostogos turi būti suteikiamos bent kartą per darbo metus. Nurodoma, kad bent viena iš tokių atostogų dalių negali būti trumpesnė kaip 10 darbo dienų arba ne trumpesnė kaip 12 darbo dienų (jeigu dirbama šešias darbo dienas per savaitę), o jeigu darbo dienų per savaitę skaičius yra mažesnis arba skirtingas, atostogų dalis negali būti trumpesnė kaip dvi savaitės. Likusi atostogų dalis gali būti suteikiama visa iš karto arba skaidoma dalimis, derinant darbdavio ir darbuotojo interesus. Kokios mažiausios trukmės likusi atostogų dalis gali būti suteikta darbuotojui, DK neaptaria. Tad manytina, kad, darbuotojo pageidavimu ir darbdavio sutikimu, kita atostogų dalis gali būti skaidoma net ir po vieną darbo dieną. Žinotina ir tai, kad to, kuri atostogų dalis turi būti ne trumpesnė kaip 10 (ar 12) darbo dienų, Kodeksas neaptaria, todėl manytina, kad viskas priklauso nuo darbo sutarties šalių sutarimo: kaip jos sutars, taip ir bus.

Beje, reikalavimo dėl privalomos vienos iš atostogų dalies trukmės nereikėtų absoliutinti: net jeigu visų darbuotojui suteiktų atostogų dalių trukmė bus mažesnė, nei numato DK, abejotina, ar toks DK nuostatos pažeidimas sukeltų kokias nors teisines pasekmes darbdaviui, aišku, jeigu nebūtų kitų reikalavimų pažeidimų, nes, jeigu būtų konstatuota daugiau darbuotojo teisių pažeidimų, tikėtina, ir šis pažeidimas būtų įtrauktas į bendrą reikalavimų pažeidimų sąrašą, o jų (pažeidimų) kiekis galėtų turėti įtakos nuobaudos darbdaviui dydžiui.    

 Atostogos suteikiamos išdirbus ne mažiau nei pusę metų

Žinotina, kad už pirmuosius darbo metus visos kasmetinės atostogos paprastai suteikiamos išdirbus bent pusę darbo metams tenkančių darbo dienų skaičiaus (DK 128 str. 2 dalis). Kitaip tariant, Darbo kodeksas numato, kad pirmaisiais darbo metais darbuotojai į kasmetines atostogas įprastai gali pretenduoti tik tuomet, kai yra išdirbę pusę metų, t. y. kai yra įgiję teisę į bent pusę priklausančių kasmetinių atostogų. Atkreiptinas dėmesys, kad aptariamu atveju minima sąvoka „paprastai suteikiamos“, vadinasi, galima daryti prielaidą, kad darbdavys ir darbuotojas gali sutarti, jog darbuotojui kasmetinės atostogos būtų suteikiamos ir neišdirbus minimo pusės metų laikotarpio. Tokiu atveju atostogos būtų suteikiamos avansu: darbuotojas, nors nebūtų įgijęs teisės į kasmetines atostogas, tačiau, darbdaviui sutikus, galėtų jomis pasinaudoti. Šiuo atveju darbdavys prisiima tam tikrą riziką, nes, darbuotojui nutraukus darbo santykius, darbdavys galėtų prarasti už avansu suteiktas kasmetines atostogas sumokėtus atostoginius. Tiesa, DK 150 str. 1 d. 4 punkte nurodyta, kad darbdavys gali išieškoti atostoginius už suteiktas atostogas, viršijančias įgytą teisę į visos trukmės kasmetines atostogas ar jų dalį, jeigu darbo sutartis būtų nutraukiama darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių arba dėl darbuotojo kaltės darbdavio iniciatyva. Bet jeigu darbo santykiai būtų nutraukiami kitais pagrindais, darbdavys negalėtų už avansu suteiktas kasmetines atostogas išieškoti sumokėtų atostoginių.

Tačiau yra ir tam tikrų išskirtinių atvejų, kuomet darbuotojo prašymu kasmetinės atostogos jam turi būti suteikiamos nesuėjus šešiems nepertraukiamojo darbo mėnesiams (pvz., nėščioms darbuotojoms prieš nėštumo ir gimdymo atostogas arba po jų; darbuotojams jų vaiko motinos nėštumo ir gimdymo atostogų metu, prieš tėvystės atostogas arba po jų; darbovietėje taikomų vasaros atostogų metu; mokyklų pedagogams pirmaisiais darbo metais kasmetinės atostogos suteikiamos mokinių ir studentų vasaros atostogų metu, nepaisant to, kada šie pedagogai pradėjo dirbti toje mokykloje, ar kitais darbo teisės normų nustatytais atvejais).

   Kalbant apie vėlesniais darbo metais suteikiamas kasmetines atostogas, Darbo kodeksas nustato, kad jos gali būti suteikiamos bet kuriuo darbo metų laiku pagal kasmetinių atostogų suteikimo eilę (grafiką) darbovietėje. Darbo kodekse (128 str. 4 d.) pateikiami tam tikri tokios atostogų eilės sudarymo principai, nurodant, kad, sudarant tokią eilę, reikėtų atsižvelgti į dalies darbuotojų išsakytus pageidavimus dėl atostogų suteikimo. Sprendžiant dėl kasmetinių atostogų suteikimo, reikšminga ir tai, kad Darbo kodekso 128 str. 5 dalyje pateiktas sąrašą darbuotojų, kurių išreikštas prašymas dėl atostogų suteikimo yra privalomas darbdaviui. Beje, šis sąrašas ir tokio pageidavimo privalomumas darbdaviui galioja ir tais atvejais, kuomet įmonėje yra sudaroma kasmetinių atostogų suteikimo eilė.

Vis dėlto pažymėtina, kad aptartas reikalavimas dėl kasmetinių atostogų suteikimo eilės sudarymo ir jos sudarymo tvarka taikomi įmonėms, kuriose dirba ne mažiau kaip 10 darbuotojų. Įmonės, kuriose vidutinis darbuotojų skaičius yra mažesnis kaip 10, atsižvelgdamos į DK 110 straipsnio nuostatas, turi teisę nesilaikyti reikalavimo sudaryti atostogų eilę – šiose įmonėse kasmetinės atostogos gali būti suteikiamos darbdavio ir darbuotojo susitarimu.

 Atostoginių išmokėjimas

DK 130 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad kasmetinių atostogų laiku darbuotojui paliekamas jo vidutinis darbo užmokestis (atostoginiai). Galima priminti, kad vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimas susideda iš kelių etapų: a) pasirenkamas skaičiuojamasis laikotarpis; b) nustatomas per skaičiuojamąjį laikotarpį darbuotojui už atliktą darbą ar dirbtą laiką apskaičiuotas bazinis ir papildomas darbo užmokestis bei kitos išmokos, tiesiogiai susijusios su jo darbu; c) nustatomas per skaičiuojamąjį laikotarpį darbuotojo faktiškai dirbtas laikas (dienos arba valandos) arba darbo grafikuose nustatytas darbo laikas; d) skaičiuojamojo laikotarpio darbo užmokestis dalijamas iš faktiškai per tą laikotarpį dirbto laiko arba darbo grafikuose nustatyto laiko (dienų arba valandų) ir apskaičiuojamas vidutinis dydis.

Akivaizdu, kad kiekvienas iš šių etapų turi apskaičiavimo ir pritaikymo ypatumų, tad apskaičiuoti vidutinį darbo užmokestį, ypač kai darbuotojo darbo grafikas ar jo darbo apmokėjimo sąlygos yra neįprastos, nėra labai paprasta. Todėl atostoginių apskaičiavimo aptarimą palieku buhalteriams, o savo dėmesį skirsiu teisiniams aspektams – atostoginių išmokėjimo reikalavimams. DK 130 str. 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad atostoginiai išmokami ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną prieš kasmetinių atostogų pradžią. Tačiau, jeigu suteikiamos ilgesnės negu už darbo metus priklausančio minimalios trukmės atostogos, atostoginiai, apskaičiuoti už tą minimalią trukmę viršijančią atostogų dalį, gali būti išmokėti darbo sutartyje sutartais atlyginimo išmokėjimo terminais. Tačiau pabrėžtina, kad tokia atostoginių išmokėjimo tvarka gali būti taikoma tik atostoginių daliai, viršijančiais 20 darbo dienų (jeigu dirbama penkias darbo dienas per savaitę) ar 24 darbo dienas (jeigu dirbama šešias darbo dienas per savaitę), ar keturias savaites (jeigu darbo dienų per savaitę skaičius yra mažesnis arba skirtingas). Ši atostoginių dalis darbuotojui gali būti mokama per atostogas įmonėje nustatyta darbo užmokesčio mokėjimo tvarka ir terminais.

Reikia pabrėžti, kad DK aptaria pasekmes, kurios kyla, jeigu darbdavys pažeidžia minėtas normas dėl atostoginių išmokėjimo terminų. Kodekso 130 str. 4 dalis nustato, kad, jeigu darbdavys uždelsė atsiskaityti už kasmetines atostogas, laikotarpis, kurį buvo uždelsta atsiskaityti, pridedamas prie kitų kasmetinių atostogų, jeigu darbuotojas pateikė prašymą per pirmas tris darbo dienas po kasmetinių atostogų. Taigi, pasibaigus kasmetinėms atostogoms, darbuotojas privalo grįžti į darbą, nepaisant to, kad darbdavys uždelsė sumokėti atostoginius. Grįžęs po atostogų darbuotojas, jeigu nori, kad laikotarpis, kurį buvo uždelsta sumokėti atostoginius, būtų pridedamas prie kitų kasmetinių atostogų, per tris darbo dienas turi pateikti darbdaviui tokį prašymą. Darbdavys, gavęs tokį darbuotojo prašymą, privalo jį tenkinti.

 Dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas

 Darbo kodekso 127 str. 6 dalyje įtvirtintas draudimas kasmetines atostogas pakeisti pinigine kompensacija. Ši nuostata grindžiama tuo, kad atostogos suteikiamos darbuotojui pailsėti ir darbingumui susigrąžinti, jos yra būtinos siekiant apsaugoti darbuotojo sveikatą. Įtvirtinęs draudimą atostogas pakeisti pinigine kompensacija, DK pateikia ir vieną išimtį, kuomet tai leidžiama padaryti: jeigu pasibaigia darbo santykiai, darbuotojui gali būti išmokama kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, nesuteikiant atostogų. Kitais atvejais išmokėti kompensaciją vietoje kasmetinių atostogų draudžiama.

  Žinant nuostatą, kad, nutraukiant darbo santykius, išmokama kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, dažnai kyla klausimas: kiek mažiausiai darbuotojas turi būti išdirbęs įmonėje, kad jam priklausytų tokia kompensacija? Atsakymą galima rasti DK 127 str. 2 dalies nuostatoje: darbuotojo teisė pasinaudoti dalimi kasmetinių atostogų (arba gauti piniginę kompensaciją už jas šio kodekso nustatytu atveju) atsiranda tuomet, kai darbuotojas įgyja teisę į bent vienos darbo dienos trukmės atostogas. Kitaip tariant, jeigu darbuotojas įmonėje dirbo tiek trumpai, kad neįgijo teisės nė į vienos darbo dienos trukmės kasmetines atostogas, nutraukiant darbo santykius, jam nepriklauso ir kompensacija už atostogas, nes jis tiesiog „neuždirbo“ nė vienos dienos atostogų, tad nėra ko kompensuoti.

   Norėtųsi pažymėti, kad reikalavimų dėl kasmetinių atostogų trukmės, dėl jų suteikimo darbuotojui tvarkos, dėl atostoginių apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos yra tikrai daug, į visus juos privalu atsižvelgti, kad nebūtų padaryta klaidų, kurios galėtų sukelti ginčus su darbuotojais. To ir norėtųsi visiems palinkėti, kad ginčų su darbuotojais nekiltų, kad atostogų metu darbuotojai galvotų apie poilsį, o ne apie pretenzijas darbaviui.