Įvairių išmokų darbuotojams apskaita

Auditorius Gintautas Deveikis

Šiuolaikinės darbo rinkos įvairovė ir darbo jėgos trūkumas skatina darbdavius konkuruoti ne tik dėl darbo užmokesčio dydžio, bet ir įvairių papildomų priedų, premijų ir kitų skatinamųjų priemonių. Straipsnyje aptariama, kaip šias įvairias darbuotojų naudai patiriamas išlaidas įmonės turėtų užregistruoti apskaitoje pagal 31-ojo VAS „Atlygis darbuotojui“ nuostatas.

Atlygis darbuotojui, kaip teigiama 31-ojo VAS pateiktame apibrėžime, laikomas „bet koks atlygis įmonės darbuotojui už atliktą darbą“. Vadinasi, pagal šio standarto nuostatas turėtume apskaityti ne tik darbo sutartyje numatytą darbo užmokestį, bet ir kitas jam prilygintas išmokas, taip pat darbo įstatymuose, kolektyvinėse sutartyse ir kituose darbuotojo ir darbdavio susitarimuose numatytus mokėjimus. Pavyzdžiui, tai gali būti atostoginiai, premijos, darbdavio mokamos ligos ir kitos pašalpos, priemokos už viršvalandžius, darbą poilsio ir švenčių dienomis, „mamadienių“ apmokėjimas, gyvenamojo būsto nuomos ar kitos kompensacijos ir darbuotojams nemokamai teikiamos paslaugos.

Nors standarte išskirtos net keturios skirtingos atlygio kategorijos (trumpalaikis atlygis, ilgalaikis atlygis, akcijų verte pagrįstas atlygis ir išeitinės kompensacijos), tačiau dažniausiai praktikoje susiduriama tik su dviem – trumpalaikiu atlygiu (apimančiu darbo užmokestį ir jam prilygintą atlygį) ir išeitinėmis kompensacijomis.

Ilgalaikiu atlygiu laikytinos tokios darbdavio piniginės prievolės darbuotojui, kurios bus vykdomos vėliau nei po metų nuo jų pripažinimo. Klasikinis pavyzdys – papildomos pensijos, kurias įmonė įsipareigoja mokėti savo buvusiems darbuotojams. Tiesa, ilgalaikiam atlygiui nepriskiriamos, pavyzdžiui, į III pakopos pensijų fondus darbdavio mokamos įmokos, jeigu sutartyje nurodytas naudos gavėjas yra pats darbuotojas, nes pagal tokias sutartis įsipareigojimas mokėti pensijas tenka ne darbdaviui, bet pensijų fondui. Todėl darbdaviui kas mėnesį mokamos įmokos taps dar viena trumpalaikio atlygio rūšimi – ataskaitinio laikotarpio sąnaudomis.

Analogiškai reikėtų vertinti ir už darbuotojus mokamas gyvybės draudimo įmokas. Jeigu pagal tokias sutartis naudos gavėjas bus darbuotojas, įmokas iš karto turėsime pripažinti sąnaudomis, tačiau jeigu naudos gavėjas bus pats darbdavys, sąnaudoms galėsime priskirti ne visą sumokėtų įmokų sumą. Ši draudimo rūšis apima du skirtingus sandorius – asmens gyvybės draudimą ir investavimą. Draudimo įmokas taip pat sudaro keli elementai: rizikų draudimo įmokos, sutarties administravimo mokesčiai ir investavimui skirtos sumos. Įmokos dalis, skirta gyvybei apdrausti, ir sumokėti sutarties administravimo mokesčiai laikomi ataskaitinio laikotarpio sąnaudomis, o investavimui skirta įmokų dalis turi būti pripažinta finansiniu turtu. Toks požiūris grindžiamas aplinkybe, kad pasibaigus sutarčiai įmonė turėtų atgauti bent dalį sumokėtų įmokų. Vadinasi, visus sumokėtus pinigus neteisinga iš karto priskirti sąnaudoms.

Kokia draudimo įmokų dalis skiriama kiekvienam iš išvardytų tikslų, nurodoma draudimo bendrovės metinėse ataskaitose. Pagal jas įmonė ir turėtų apskaičiuoti finansiniam turtui priskirtiną įmokų dalį. Finansinio turto apskaitą reglamentuojantis 18-asis VAS „Finansinis turtas“ tokias investicijas reikalauja apskaityti tikrąja verte. Tai reiškia, kad sumokėtų įmokų sumą metų pabaigoje reikia patikslinti atsižvelgiant į jos investicinę grąžą. Draudimo bendrovių pateikiamose ataskaitose būna nurodyta ne tik bendra sumokėtų įmokų suma, bet ir jų išperkamoji suma – kiek pinigų įmonė atgautų, jeigu sutartis pasibaigtų dabar. Tai ir yra šio finansinio turto tikroji vertė. Susidaręs skirtumas pripažįstamas finansinės ir investicinės veiklos pajamomis arba sąnaudomis.

Toks traktavimas iš esmės skiriasi nuo Pelno mokesčio įstatymo reikalavimų, pagal kuriuos visos draudimo įmokos bendra tvarka laikomos ataskaitinio laikotarpio leidžiamais atskaitymais.

 Trumpalaikis atlygis

Pagal 31-ajame VAS pateiktą klasifikaciją, trumpalaikiu atlygiu laikomas išmokamas per dvylika mėnesių nuo laikotarpio, per kurį darbuotojas atliko darbą (užsidirbo atlygį), pabaigos. Net ir tais išimtiniais atvejais, kai dėl įmonės sunkios finansinės būklės ar kitų priežasčių išmokos faktiškai sumokamos vėliau nei per 12 mėn., toks įsipareigojimas vis tiek išliks trumpalaikis. Pagrindinė taisyklė – visų trumpalaikiam atlygiui priskirtinų išmokų sąnaudos turi būti pripažįstamos tą ataskaitinį laikotarpį, kurį faktiškai buvo atlikti darbai, nepriklausomai nuo išmokėjimo momento. Šią nuostatą lemia apskaitoje taikomas kaupimo principas, todėl niekam nekyla abejonių, kad už gruodį priskaičiuotas darbo užmokestis, nepaisant to, kad yra išmokamas sausį, priskirtinas gruodžio sąnaudoms. Vis dėlto šis principas ne visada įgyvendinamas apskaičiuojant atostoginius. Vengimas sudaryti atostoginių kaupinius jau beveik tris dešimtmečius yra gana masiškai ignoruojamas finansinės apskaitos reikalavimas.

Pripažįstantieji atostoginių kaupinius kartais susiduria su kita problema. Įmonės vadovai, kurie dažnai būna ir jos bendraturčiai, gali būti sukaupę daug neišnaudotų atostogų dienų. Atostoginių kaupinių formavimas gali gerokai padidinti bendrą įsipareigojimų sumą, nepaisant to, kad dėl darbo pobūdžio ar kitų aplinkybių tų atostogų neketinama išnaudoti. Tokiu atveju verta prisiminti Darbo kodekso 127 straipsnį, numatantį galimybę anuliuoti daugiau kaip už trejus metus susikaupusias atostogas. Anuliavus dalį atostogų, atitinkamai būtų sumažinti ir atostoginių kaupiniai:

D 4486 Atostoginių kaupimai

     K 630402 Kaupimų atostoginiams sąnaudos

Kitas atvejis, kai ne visada paisoma 31-ajame VAS nustatytos tvarkos, – premijos. Jeigu premijų skyrimo tvarka įmonėje nenustatyta ir jos skiriamos atsitiktinai, kaip papildomas skatinimas už iniciatyvą, gerą darbą ar jubiliejaus proga, tokių premijų pripažinimas sąnaudomis sietinas su atitinkamu vadovo įsakymu. Tiesa, jeigu premijos yra skiriamos už gerus tam tikro laikotarpio veiklos rezultatus, jos turėtų tapti to ataskaitinio laikotarpio, už kurio veiklos rezultatus paskirtos, sąnaudomis. Ši taisyklė ypač svarbi vadinamosioms metinėms premijoms, kurios skiriamos už metinius rezultatus. Jų suma nustatoma metams pasibaigus, todėl dažniausiai yra pripažįstamos jau naujo ataskaitinio laikotarpio sąnaudomis. 31-ojo VAS 23 punktas skelbia, kad „įmonė turi pripažinti premijų ar kitų priedų ir priemokų sąnaudas ir įsipareigojimą, jeigu ji turi teisinį įsipareigojimą ar neatšaukiamą pasižadėjimą skirti tokį atlygį darbuotojui ir gali šį įsipareigojimą patikimai įvertinti“. Kitaip tariant, jeigu įmonėje premijavimo už metinius rezultatus tvarka yra numatyta kolektyvinėje sutartyje, darbo nuostatuose ar kitoje įmonės vidaus tvarkoje ir ataskaitinio laikotarpio pabaigoje yra aišku, kad įmonė tokias premijas skirs, taip pat galima bent apytiksliai įvertinti jų dydį, sąnaudos turi būti pripažintos nelaukiant įmonės vadovo įsakymo. Atkreiptinas dėmesys, kad ataskaitinio laikotarpio pabaiga apima ne tik gruodžio 31 d., bet ir vadinamąjį poataskaitinių įvykių laikotarpį. Kitaip tariant, jeigu premija už praėjusių metų rezultatus paskiriama dar neparengus praėjusių metų finansinių ataskaitų, jos sąnaudas turėtume įtraukti į praėjusių metų pelno (nuostolių) ataskaitą.

Atskirai paminėtinos Darbo kodekso 38 straipsnyje numatytos kompensacijos už nekonkuravimo susitarimus. Tokios kompensacijos gali būti mokamos tiek darbo santykių metu, kai ribojama darbuotojo teisė užsiimti tam tikra veikla ar įsidarbinti konkuruojančioje įmonėje, tiek darbo santykiams nutrūkus, jeigu darbuotojui dar taikomi analogiški apribojimai. Darbo santykių galiojimo metu šias kompensacijas darbdavys turėtų priskirti darbo užmokesčio sąnaudoms. Darbo santykiams nutrūkus, jeigu kompensacijos ir toliau mokamos, jos nelaikytinos atlygiu už darbą ir yra priskirtinos bendrosioms ir administracinėms sąnaudoms.

Pajamos natūra ir jų apskaita

Finansinės apskaitos požiūriu įvairius pajamų natūra atvejus galima būtų sugrupuoti į dvi kategorijas: atvejus, kai pajamomis natūra pripažįstamos aiškiai identifikuojamos konkrečių asmenų naudai patirtos išlaidos (pvz., sporto klubo abonementas, medicininių paslaugų apmokėjimas ir pan.), ir atvejus, kai aiškiai identifikuojamų išlaidų nėra, bet atsiranda prievolė apskaičiuoti gyventojų pajamų mokestį (GPM). Dažniausias pavyzdys – įmonės automobilių naudojimas asmeniniams tikslams.

Pirmajai kategorijai priskirtini pajamų natūra susidarymo atvejai paprastesni – tokios išlaidos ir apskaitoje iš karto bus pripažintos sąnaudomis. Tai taps signalu apskaičiuoti GPM ir VSD įmokas. Jeigu mokesčius įmonė nuspręs sumokėti savo sąskaita, tai bus priskirta sąnaudoms. Jeigu mokesčius bus nuspręsta išskaičiuoti iš darbuotojo pajamų, mokesčių suma iš pradžių bus priskirta įsipareigojimams. O štai antruoju atveju finansinėje apskaitoje nepripažįstamos jokios sąnaudos – atsiranda tik pats mokestis. Internete galima rasti įvairių pasiūlymų, kaip apskaitoje užregistruoti darbuotojo menamas apmokestinamąsias pajamas, nuo kurių vėliau apskaičiuojami ir patys mokesčiai. Tik svarbu nepamiršti, kad šios menamos darbuotojo pajamos nėra realios įmonės sąnaudos, todėl vėliau iš apskaitos jos turės būti eliminuotos. Ne kartą teko susidurti, kai buhalterės, pajamas natūra pripažinusios pseudo darbo užmokesčiu, vėliau jį net išmokėdavo.

Įmonės sąskaita sumokėtos mokesčių sumos finansinėje apskaitoje įmonės pasirinkimu galėtų būti priskirtos darbo užmokesčio arba kitoms bendrosioms ir administracinėms sąnaudoms.

Išeitinės išmokos

Pagal 31-ojo VAS „Atlygis darbuotojui“ 51 punktą, išeitinės išmokos pripažįstamos, kai priimamas sprendimas nutraukti darbo santykius su darbuotoju ir jeigu įmonė ketina mokėti išeitines išmokas. Kitaip tariant, su išeitine išmoka susijusio įsipareigojimo atsiradimas ir atitinkamų sąnaudų pripažinimas turi būti siejamas su darbo santykių nutraukimo teisinių procedūrų pradžia. Tai ypač svarbu, jeigu darbuotojai atleidžiami metų sandūroje. Pažymėtina, kad darbuotojų atleidimo teisinių procedūrų pradžia sietina ne tik gavus darbuotojų prašymą nutraukti darbo santykius ar įteikus įspėjimą apie būsimą atleidimą. Pavyzdžiui, jeigu įmonės vadovybė nusprendžia dėl būsimos reorganizacijos, stambių remonto darbų ar kitų išskirtinių priežasčių sumažinti darbuotojų skaičių, tai tokio sprendimo priėmimas taip pat laikomas būsimo darbuotojų atleidimo pradžia. Tokiu atveju numatomos išeitinės išmokos sąnaudomis turi būti pripažintos tą ataskaitinį laikotarpį, kurį atitinkamas sprendimas buvo priimtas. Jeigu sudarant finansines ataskaitas (taip pat ir tarpines) dar neįmanoma tiksliai apskaičiuoti išeitinės išmokos dydžio, šiam tikslui turėtų būti sudarytas kaupinys (kaip ir būsimiems atostoginiams). Tikėtina, kad faktinė išmokų suma skirsis nuo sudaryto kaupinio, todėl skirtumas bus priskirtas to laikotarpio, kurį darbo santykiai faktiškai buvo nutraukti, sąnaudoms.

Mokesčių reforma prasidėjo ir toliau tęsis. Tokiais laikmečiais ypač naudingas jau 21-ienerius metus leidžiamas didžiausio tiražo profesinis savaitraštis „Buhalterija“ – kvalifikuotas patarėjas ir pagalbininkas, kuris lanko prenumeratorius kiekvieną savaitę dalindamasis naujienomis, specialistų patarimais ir konsultacijomis. 
Su Jums jau 21 metai! Skaito daugiau nei 3 000 Jūsų kolegų visoje Lietuvoje!

KVIEČIAME PRENUMERUOTI SAVAITRAŠTĮ 2026 METAMS! Plačiau.