GALIMYBĖ IŠSPRĘSTI GINČĄ – TAIKOS SUTARTIS

Vaidotas DAUSKURDAS Teisininkas

Drąsiai galima teigti, kad kiekvienas verslas, kiekviena įmonė, vykdydama kokią nors veiklą, neišvengiamai susiduria su tam tikrais ginčais, tam tikrais nesutarimais su pirkėjais, tiekėjais ar darbuotojais. Vienokių ar kitokių ginčų tikrai kyla, o jiems kilus, ieškoma efektyviausių būdų, kaip juos išspręsti. Beje, jei šalys vertina tarpusavio santykius, ieško racionalių sprendimų, neretai ginčą pavyksta išspręsti šalims tiesiog susėdus ir aptarus problemą. Tačiau tuomet kyla kitas klausimas: kaip užtikrinti, kad tai, ką jos sutarė, kita šalis įvykdytų? Įprastai, kai yra jau kilęs ginčas, pasitikėjimas tokia šalimi susvyruoja, tad atsiranda abejonių, ar kita pusė bus sąžininga ir ateityje įgyvendins tai, kas sutarta sprendžiant ginčą, ypač jeigu ginčo vertė yra didelė. Tokiu atveju pasitikėti kitos pusės „garbės žodžiu“ dažnai nebesinori. Būtent tuomet ir gali būti taikoma taikos sutartis.

Taikos sutarties samprata

Civilinis kodeksas (toliau – CK) nurodo, kad taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus. Pagal šią nuostatą taikos sutartį galima apibūdinti kaip laisva valia tam tikrų tarpusavio nesutarimų turinčių šalių priimtą susitarimą, kuriuo jos (šalys), rasdamos tarpusavio kompromisą ir priimdamos joms priimtinas sąlygas, išsprendžia kilusius nesutarimus (ginčus). Čia reikėtų pabrėžti, kad esminis tokios sutarties bruožas – tarpusavio kompromiso suradimas abipusių nuolaidų būdu.

Yra skiriamos dviejų rūšių taikos sutartys: neteisminė ir teisminė. Neteisminė taikos sutartis – tai tokia sutartis, kuri sudaroma kilus ginčui, bet šalys dėl ginčo sprendimo nėra pradėjusios teisminio proceso. Kitaip tariant, kuomet šalys ginčą išsprendžia dar iki teismo ir tokia sutartimi yra užkertamas kelias kilti teisminiam ginčui ateityje arba išsprendžiami kiti ginčytini klausimai. Beje, nors tokia sutartis įvardijama kaip neteisminė, atkreiptinas dėmesys, kad šalys, suradusios sutarimą ir sudariusios taikos sutartį, gali kreiptis į teismą ir ją pateikti teismui tvirtinti. Tačiau, net ir teismui ją patvirtintus, bus laikoma, kad tai neteisminė taikos sutartis, nes ja išspręstas ginčas nebuvo perduotas teismui nagrinėti. Tais atvejais, kai tarp šalių kilęs ginčas jau yra perduotas nagrinėti teisme, sudaryta taikos sutartis būtų laikoma teismine taikos sutartimi.

Šiuo atveju pažymėtina svarbi aplinkybė, kad teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo galią ir yra priverstinai vykdytinas dokumentas (CK 6.985 str.). 

Taikos sutarties sąlygos

Paminėtina, kad, nors teisės aktai nenurodo, kokios konkrečiai sąlygos turi būti aptartos sudaromoje taikos sutartyje (mat galioja principas, jog pačios šalys gali laisvai sutarti dėl joms reikšmingų sąlygų), tačiau tam, kad taikos sutartis galiotų, ji turi atitikti esminius teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, paminėtinos šios taikos sutarčiai galioti būtinos pagrindinės sąlygos:

1. Taikos sutartis turi būti rašytinė.

2. Taikos sutartis neturi prieštarauti imperatyvioms teisės normoms bei viešajai tvarkai. Jeigu sutartis prieštarauja imperatyvioms teisės aktų normoms ar viešajai tvarkai, teismas netvirtina tokios taikos sutarties.

3. Taikos sutartis negali įtvirtinti esminės jos šalių nelygybės, t. y. sudaroma sutartis negali nepagrįstai suteikti kitai šaliai perdėto pranašumo.

4. Taikos sutartyje turi būti išreikšta tikroji šalių valia.

5. Taikos sutartis negali būti sudaryta negaliojančio sandorio pagrindu.

6. Taikos sutartimi negali būti perleidžiama ir suteikiama tai, į ką viena iš taikos sutarties šalių neturi ir neturėjo teisės.

Be to, Civilinis kodeksas įtvirtina ir dar keletą svarbių ribojimų, susijusių su taikos sutarties sudarymu: taikos sutartis negali būti sudaryta vadovaujantis suklastotais rašytiniais dokumentais, be to, taikos sutartimi negalima išspręsti ginčo, jau išspręsto įsiteisėjusiu teismo sprendimu, apie kurį viena arba abi šalys nežinojo.

Jei sudarydamos taikos sutartį šalys ignoruotų minėtus reikalavimus, sudaryta neteisminė taikos sutartis būtų laikoma negaliojančia, o teismas, jeigu tokia taikos sutartis būtų sudaroma teisminio ginčo metu, tiesiog atsisakytų ją patvirtinti.

Vertinant teisinį reglamentavimą bei susiklosčiusią teismų praktika šioje srityje, būtų galima išskirti vadinamąsias rekomendacines taikos sutarties sąlygas. Jų nebuvimas nedarytų tokios sutarties negaliojančios, tačiau jos laikytinos svarbiomis šios sutarties sąlygomis:

1. Šalys turėtų nurodyti, kad jos yra susipažinusios su CK skyriaus „Taikos sutartis“ straipsnių nuostatomis, kad šių nuostatų turinys šalims yra žinomas ir suprantamas.

2. Šalys, siekdamos išvengti galimų ginčų ateityje, gali patvirtinti, kad nepatyrė jokio grasinimo, prievartos, smurto, spaudimo, apgaulės iš kitos šalies ar kito asmens tam, kad būtų sudaroma ši taikos sutartis.

3. Taikos sutarties šalys turėtų patvirtinti, kad taikos sutartį perskaitė, suprato jos turinį, suvokia jos sudarymo pasekmes, joms iš sutarties kylančias teises bei pareigas.

Tačiau, nepaisant to, jog minėtos sąlygos yra svarbios sudarant taikos sutartį, tokią sutartį sudarančios šalys daugiausia dėmesio turėtų skirti kiekvienos iš šalių prisiimamiems įsipareigojimams. Būtent detalus ir tikslus šių sąlygų aptarimas leistų teigti, kad šalys tinkamai sudarė taikos sutartį. Žinoma, taikos sutartyje gali būti nustatomos ir šalių sutartos netesybos, jeigu kuri nors šalis vengtų vykdyti ar netinkamai vykdytų taikos sutartimi įtvirtintus  įsipareigojimus.

Taikos sutarties nevykdymo pasekmės

Iš pradžių minėjome, kad teismo patvirtinta taikos sutartis yra priverstinai vykdytinas dokumentas, tad jeigu viena iš šalių pažeidžia taikos sutartį, pavyzdžiui, skolininkas nesumoka skolos taikos sutartyje nustatytu laiku, kita šalis turi teisę kreiptis į teismą, patvirtinusį taikos sutartį, su prašymu išduoti vykdomąjį raštą. Šis prašymas nagrinėjamas teismo posėdyje, pranešus abiem šalims, tačiau šių asmenų neatvykimas nekliudo teismui išspręsti vykdomojo rašto išdavimo klausimą. Teismas, ištyręs šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus taikos sutarties sąlygų vykdymo įrodymus, dėl neįvykdytos taikos sutarties dalies išduoda vykdomąjį raštą. Teismui išdavus vykdomąjį raštą, jis teikiamas vykdyti antstoliui. Taigi, vienai iš šalių nevykdant teismo patvirtintos taikos sutarties, kitai šaliai nereikia pakartotinai kreiptis į teismą reiškiant reikalavimus, nurodytus taikos sutartyje (pavyzdžiui, priteisti skolą), gali būti iš karto kreipiamasi į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo. Išduotas vykdomasis raštas gali būti teikiamas antstoliui, kuris užtikrintų priverstinį taikos sutarties vykdymą.

  Racionalūs asmenys, nesutariantys su partneriais, paprastai ieško greito ir taikaus sprendimo. Puikiai žinome, kad, kreipiantis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, bylos nagrinėjimas užtrunka. Be to, ginčo nagrinėjimui persikėlus į teismą, paprastai santykiai su tokiu partneriu tampa nepataisomai sugadinti, gali sukelti ir kitų nepageidaujamų pasekmių (pvz., toks subjektas gali būti pradėtas laikyti nepatikimu ar per daug karingu, o tai gali sukelti kitų nenorą bendradarbiauti su juo). Todėl nenuostabu, kad šalys pirmiausiai bando sprendimą rasti iki kreipiantis į teismą arba, net ir kreipusis į teismą, iki teismo sprendimo priėmimo. Taikos sutartis gali tapti tuo instrumentu, kuris padėtų ne tik įforminti tai, ką šalys sutarė, bet tinkamai patvirtintų suteiktas garantijas, kad kita šalis vykdys įsipareigojimus. Jeigu to nepadarys, sudaryta sutartis gali tapti vykdomuoju dokumentu, tad įsipareigojimų neįvykdžiusi šalis būtų priversta tą padaryti.