Buhalterio ir vadovo tandemas Praktiniai patarimai įmonės vadovui, kurie naudingi ir buhalteriui

Doc. dr. Gediminas KALČINSKAS Auditorius

Įmonės vadovas ir buhalteris – ne tik tvarką, bet ir sėkmę kurianti komanda, tačiau tik tokiu atveju, jeigu geba susikalbėti ir vienas kitą suprasti. Apskritai glaudūs ryšiai ir tarpusavio priklausomybės – jau ne tik budizmo pasaulėžiūros prerogatyva. Universali rytų filosofijos ir bazinė net kelių religijų idėja viskas gyvenime susiję jau prasiskynė kelią ir į europiečių mąstymą – „drugelio efektas“ išties yra visuotinis. Dvišalė sąveika būdinga visoms sistemoms – ir techninėms, ir biologinėms, juolab socialinėms. Beje, šios sunkiausiai pažįstamos, nes, kaip žinia, „vieno kalto nebūna“, ir jos apima toli gražu ne tik dviejų kartu funkcionuojančių elementų sąveiką, bet netgi trišalius, keturšalius ir dar skaitlingesnus ryšius. Nors tą visuotinį veikimą ne visuomet lengva pažinti, jį visuomet reikia turėti omenyje. Tai svarbu tiek sėkmingam verslui, tiek ir kokybiškam buhalterinės apskaitos tvarkymui: čia sėkmę lemia ne tik buhalterio ir vadovo santykiai – ji priklauso ir nuo bendradarbiavimo su valdžia, ir nuo racionaliai tvarkomų ryšių su visais įmonės darbuotojais, ir nuo kitų aplinkybių.

Šįkart apsiribosime paprastesniais, aiškiausiai matomais įmonių vadovų ir apskaitą tvarkančių asmenų ryšiais. Jiems bendradarbiaujant randasi ne tik vertę kurianti pozityvi, bet galbūt ir negatyvi, todėl griaunanti, sinergija. Šį fenomeną tyrinėjantys sinergetikos specialistai tokią jos savybę išreiškia buhalteriams artima skaičių kalba: pozityvios sinergijos fone – 1 + 1 > 2, negatyvios –  1 + 1 < 0. Suprantama, visuomet reikia puoselėti pozityviąją ir visokeriopai vengti negatyviosios, kai kiekvienas tandemo dalyvis vieną po kitos kuria problemas, kurios galiausiai virsta visiška katastrofa. Nieko keista, kad visumą lemia jos sudėtinės dalys ir aplinka, kurioje jos funkcionuoja. Šįkart aptarsime, ko gero, kiekvienam verslui svarbiausių elementų – įmonės vadovo ir buhalterio (šįkart abreviatūrą ATA vartosime kaip pastarojo sinonimą) – partnerystės įtaką verslo sėkmei. Neginčijamai įrodyta, kad grįžtamasis ryšys, kurį įmonėse apie 70 % užtikrina buhalterinė apskaita, yra būtinas kiekvienos vadybos sistemos elementas, nes tik šios informacijos pagrindu priimami pagrįsti, bent kiek racionalūs vadybos sprendimais. Štai taip ir užsidaro įmonės vadybos grandinė, todėl visavertė vadybos sistema vadinama uždarąja, kurioje vadovo ir apskaitą tvarkančio asmens tandemas yra neišvengiama kiekvieno verslo sėkmingo funkcionavimo sąlyga. Kita vertus, tai ne dangaus duotybė, ją turi tverti ir puoselėti kiekvieno verslo vadovas ir buhalteris bei kiti darbuotojai.

Būtent nuo įmonių vadovų ir jų santykių su darbuotojais ir dera pradėti šio ypatingo fenomeno aptarimą (buhalteriui gerai būtų tą daryti kartu su įmonės vadovu). Kiekvienas bent kiek tvarus verslas gimsta iš tarpusavio pasitikėjimo ir tinkamos lyderystės. Nors abi šios dedamosios labai svarbios, negalima ignoruoti vadovo viršenybės (pirmenybės), taigi ir didesnių jo galimybių bei atsakomybės už verslą. Sistemų analitikai netgi suformulavo dar vieną buhalterinį-matematinį modelį, išreiškiantį minėtą veiklos rezultatų priklausomybę nuo vadybos darbuotojų kvalifikacijos:

0 & 0 & 0 = 0 – kai nėra nė vieno kvalifikuoto vadybos darbuotojo; 

0 & 0 & 1 = 1 – kai yra vienas kvalifikuotas, bet žemiausios grandies darbuotojas;

0 & 1 & 0 = 10 – kai yra vienas kvalifikuotas vidurinės grandies darbuotojas;

1 & 0 & 0 = 100 – kai kvalifikuotas pats įmonės vadovas (jeigu bus kvalifikuotas dar ir vidurinės grandies vadovas, rezultatas jau 110 ir pan.).

Suprantama, tai sutartinis realių situacijų modeliavimas, tačiau turbūt sutiksite, kad su tam tikromis paklaidomis hipotetiškai jis išreiškia tikrą padėtį.

Ką buhalteriams daryti su įmonių vadovais?

Klausimas atrodo paradoksalus.  Priimta manyti, kad keliami kitos krypties reikalavimai: vadovai privalo akylai stebėti ne tik tai, kaip dirba jų pavaldiniai, bet ir tai, ar jie tam pasirengę, ar turi tinkamą kvalifikaciją. Mat kvalifikuotas ir šiaip pasirengęs darbuotojas dažniausiai pasieks gerų veiklos rezultatų, jeigu tik šito norės ir sieks. Neturintis reikiamų žinių gali būti sėkmingas nebent atsitiktinai. Todėl įmonių, ypač nedidelių, išgyvenimo laikas toks trumpas: apie trečdalis įmonių neišgyvena pirmųjų 2–3 metų, o daugiau kaip pusė – „neištraukia“ nė penkmečio. Šios bėdos mažąsias įmones, kuriose dirba ne daugiau kaip 50 darbuotojų (jos Lietuvoje sudaro beveik 99 % visų įmonių), persekioja dėl įvairių priežasčių, bet galima įtarti, kad viena svarbiausių – žema jų vadovų kvalifikacija. Stambios įmonės samdo daug įvairių sričių specialistų, na, o „mažiukai“ vargiai gali susimokėti už tokias paslaugas, todėl jų vadovai norom nenorom patys turi orientuotis daugelyje sričių, be kitų, bent šiek tiek išmanyti ir buhalterinės apskaitos bei mokesčių dalykus. Šito reikia vien jau todėl, kad už šias sritis visais atvejais atsakingas pats įmonės vadovas. Labai mažos įmonės neišgali pasamdyti palyginti brangių kvalifikuotų buhalterių, kurie būtų geri patarėjai, be to, „kryžiumi gultųsi“ už įmonės interesus. Juolab kad vis populiariau darosi apskaitos tvarkymą ir mokesčių apskaičiavimą patikėti  apskaitą tvarkančioms įmonėms, kurių specialistai neturi laiko „popinti“ kiekvieno kliento, kuris dar ir pats savimi tinkamai nepasirūpina.

Mokesčių apskaičiavimas ir jų taupymas buhalteriams yra ne tik labai sudėtingas, bet ir nenaudingas reikalas. Net ir etatiniams įmonių buhalteriams šito daryti dažniausiai neapsimoka, nekalbant jau apie apskaitą tvarkančias įmones. Įsigilinus atrodo tiesiog kvailai, bet tikrovėje yra taip: už „sutaupytus“ mokesčius nepriimta atlyginti juos išmanantiems ir apskaičiuojantiems, esą tai – jų prigimtinė pareiga. O juk už šį darbą būtina adekvačiai atlyginti ne tik dėl įmonei suteiktos naudos, bet ir dėl papildomo darbo ir rizikos. Kiekvienas mokesčių mažinimo būdas susijęs su daugybe apribojimų, kurie dažnai būna nesuprantami ir neaiškūs ne tik jų mokėtojams, bet net tuos mokesčius surenkantiems, todėl rizika suklysti visada egzistuoja. Jeigu mokesčių administratorius nubaudžia įmonę, kaltas lieka mokesčius apskaičiuojantis ir lengvatą pritaikęs darbuotojas. Na, o mokesčių lengvatų vengiantis specialistas tikriausiai net nebus išbartas, nes įmonių vadovai dažniausiai nė nenutuokia, kad tokios galimybės egzistuoja. Taigi, visais atvejais – tiek samdant buhalterį pagal darbo sutartį, tiek susitarus su paslaugų teikėju civiliniais pagrindais – vadovas turi sugebėti bent jau apytikriai įvertinti buhalterių darbo rezultatus, ypač duodančius ekonomiją įmonei. Jau nekalbant apie vadovus, kurie kartais lengvabūdiškai imasi patys ne tik vesti buhalterinę apskaitą, bet ir apskaičiuoti mokesčius.

Vadovams abi šios sritys – terra incognita, kurios jie nė nesistengia pažinti, daugelis net bijo kaip velnias kryžiaus, tarsi iš jų būtų reikalaujama vaikščioti vandeniu. Tai ne tuščia metafora, tie „visos įmonės ganytojai“ dažnai būna nekvalifikuoti, geriausiu atveju įgiję tik vadybos žinių, todėl „nieko apie viską“ išmanantys specialistai. Beje, tuo jie labai skiriasi nuo specialių žinių turinčių buhalterių: apklausę daugybę verslininkų, britų psichologai konstatavo, kad būtent dėl to buhalteriai dažnai būna drąsūs ir nelinkę pataikauti vadovams, nes vadybininką ar vadovą pakeisti neretai būna lengviau negu kvalifikuotą buhalterį.  Kiekvieno ATA svarbiausias turtas – jo kvalifikacija ir sukaupta patirtis konkrečioje įmonėje. Tokį specialistą pakeisti kitu nelengva ir rizikinga, nes išėjęs iš darbo buhalteris negrįžtamai išsineš ir minėtą intelektinį turtą.

Taigi, viena vertus, buhalteriai tarsi ir sugebėtų tvarkytis savarankiškai, tačiau, kaip jau minėjome, jie toli gražu ne visada tuo būna suinteresuoti. Kita vertus, tiesiog neleistina, kai įmonių vadovai ne tik neskiria sąnaudų nuo išlaidų, bet apskritai būna ekonominiai mažaraščiai. Padėtis šioje srityje daugiau nei keista, nes valstybė įmonių vadovams nekelia jokių kvalifikacijos reikalavimų. Iš ATA diplomų irgi niekas nereikalauja, bet šito ir nereikia, nes joks sveiko proto žmogus, neturėdamas specialių žinių, netgi nedrįstų vesti buhalterinės apskaitos, apskaičiuoti mokesčių, rengti ataskaitų ir deklaracijų.

ATA irgi savo ruožtu nelieka skolingi, juk su nekvalifikuotu vadovu – tikras klapatas, o blogiausia, kad šitoks vadovas neigia šį savo trūkumą. Kaip sakoma, „kiekvienas asilas jaučiasi esąs lenktyninis žirgas“, todėl to trūkumo jiems patiems išaiškinti nepavyks, nes tokie „ne ristūnai“ dažniausiai pyksta ne ant savęs, o ant visų kitų. 

Kvalifikuotas vadovas yra tikras išganymas, nes jis geba formuluoti naudingus ir, labai svarbu, įgyvendinamus reikalavimus, be to, sugeba įvertinti bei tinkamai motyvuoti juos realizuojančius darbuotojus. Tuomet buhalteriai irgi gali pretenduoti į tinkamą atlygį už šį darbą. Bet net ir šiuo atveju išlieka tam tikra pasirinkimo galimybė, netgi būtinumas, nes vadovo ir apskaitą tvarkančio asmens bendradarbiavimo variantų yra ne vienas, be to, kiekvienam iš jų būdingi tam tikri privalumai ir trūkumai. Todėl įmonės vadovas privalo orientuotis, kokios gali būti jo bendradarbiavimo su ATA formos.

Ką įmonių vadovams daryti su buhalteriais?

Pirmiausiai reikia apsispręsti, su kokiais apskaitą tvarkančiais asmenimis reikia bendradarbiauti, nes jie ir jų santykiai su vadovais gali būti įvairūs ir labai skirtingi. Todėl, kalbant apie labai sudėtingas ir pavojingas buhalterinės apskaitos bei atskaitomybės ir mokesčių apskaičiavimo bei deklaravimo sritis, pirmiausiai būtina aiškiai nustatyti, kurie įmonės darbuotojai ir kada privalo atlikti kokius darbus. Tai vadinama buhalterinės apskaitos organizavimu, už kurį atsako įmonės vadovas. Už buhalterinės apskaitos tvarkymą (ūkinių operacijų registravimą, vertinimą ir kai kuriuos kitus darbus pagal vadovo nustatytus reikalavimus) atsako apskaitą tvarkantys asmenys. Tik svarbu žinoti, kad apskaitą tvarkantys asmenys gali būti parenkami (tai yra pradinė įmonės vadovo atliekamo apskaitos organizavimo stadija) įvairiai.

Svarbiausi vadovų rūpesčiai

Be pagrindinių atsakomybės sričių, pagal Lietuvos Respublikos norminius aktus (daugiausia – pagal Finansinės apskaitos įstatymą) kiekvienos įmonės vadovas atsako:

– už tai, kad turto ir įsipareigojimų sąskaitų likučiai būtų pagrindžiami inventorizacijos, kurios tvarką apskaitos politikos įsakyme nustato pats įmonės vadovas, duomenimis;

– už teisingos informacijos, reikalingos finansinėms ataskaitoms parengti, pateikimą finansines ataskaitas rengiančiam asmeniui bei kitiems vidaus ir išorės jos vartotojams;

– kad apskaitą tvarkančiam asmeniui būtų laiku pateikta teisinga, tiksli, išsami informacija apie ūkines operacijas ir apie turto bei įsipareigojimų vertės nustatymui taikytinas prielaidas;

– už ūkinių operacijų registravimo ir vertinimo tvarkos nustatymą;

– už vidaus kontrolės priemonių nustatymą ir jų taikymo užtikrinimą.

   Čia išvardijome tik pačius svarbiausius įmonės vadovo darbus, už kuriuos jis atsakingas. Kaip visa tai tinkamai įgyvendinti, priklauso nuo pasirinkto darbų organizavimo būdo –  ne tik nuo įmonės vadovo valios, bet ir nuo įstatymuose reglamentuotų šių funkcijų delegavimo kitiems darbuotojams.

ATA – pagal darbo sutartis veikiantys buhalteriai – „už“ ir „prieš“

Dabar – apie antrąją tandemo pusę – apskaitą tvarkančius asmenis, pirmiausiai – pagal darbo sutartis veikiančius buhalterius.

Finansinės apskaitos įstatymo 14 straipsnyje imperatyviai nurodoma, kad pagal darbo sutartį dirbantis apskaitą tvarkantis asmuo atsako už tai, kad:

– registruojant ūkines operacijas, būtų laikomasi teisės aktuose nustatytų reikalavimų bei subjekto vadovo nustatytos tvarkos;

– keičiantis apskaitą tvarkančiam asmeniui, apskaitos dokumentai, registrai ir kita apskaitai tvarkyti reikalinga informacija būtų laiku perduota įmonės vadovui arba jo nurodytam asmeniui.

 Ir tai viskas – daugiau iš samdomo buhalterio niekas nieko reikalauti neturi teisės! Nors, tiesą sakant, ne taip ir mažai. Be to, šių funkcijų vykdymas reikalauja labai aukštos kvalifikacijos, gero pasirengimo ir kruopštaus darbo. Todėl prieš rinkdamasis šį apskaitos ir mokesčių organizavimo variantą, įmonės vadovas turi įvertinti galimybes (įskaitant ir finansines) surasti tokį specialistą, gerai apsvarstyti visus šio būdo privalumus ir trūkumus.

Svarbiausi argumentai „UŽ“: administracine tvarka pavaldžiam buhalteriui paprasčiau kelti reikalavimus, nustatyti darbo laiko režimą ir jį kontroliuoti; pagal darbo sutartį samdomas buhalteris ne tik suteikia patikimumo, bet ir jaučia didesnę atsakomybę už savo darbą ir jo rezultatus, nes jis tikisi dirbti įmonėje ilgą laiką; tikimybė, kad toks buhalteris privels klaidų, yra gana nedidelė, nes jis ilgą laiką tvarko tos pačios įmonės apskaitą, o tai labai reikšminga aplinkybė – sakoma: kol buhalteris „įvažiuoja“ į naują netgi to paties sektoriaus įmonę, praeina apie pusė metų; samdomas buhalteris, tikėtina, bus iniciatyvesnis teikdamas vadovui pasiūlymus ir perspėdamas apie su mokesčiais susijusias rizikas, samdomas buhalteris bus labiau įsigilinęs ir į įmonės specifiką, jos veiklos aplinką.

Svarbiausi argumentai „PRIEŠ“: įmonės vadovas neturi teisės deleguoti pagal darbo sutartį veikiančiam buhalteriui daugelio apskaitos organizavimo ir vidaus kontrolės funkcijų, nes buhalteris atsako tik už įrašų teisingumą ir už dokumentų bei registrų perdavimą keičiantis ATA; samdomas buhalteris dažniausiai kainuoja santykinai brangiau dėl jo stabilaus darbo užmokesčio, taip pat dėl to, kad įmonės vadovas privalo užtikrinti buhalterijos materialinį aprūpinimą ir rūpintis nuolatiniu jos darbuotojų kvalifikacijos kėlimu; nelanksti pagal darbo sutartį dirbančio buhalterio atlyginimo sistema, kuri nepalanki nei įmonės vadovui, nei buhalteriui: sumažėjus darbų apimčiai, labai sudėtinga sumažinti darbo sutartyje numatytą darbo užmokestį, kita vertus, padidėjus darbų apimčiai, ne visuomet paprasta išsireikalauti didesnio atlyginimo.

 ATA – pagal paslaugų teikimo sutartis veikiantys apskaitą tvarkantys asmenys – „už“ ir „prieš“

Tai gali būti tiek juridiniai asmenys, teikiantys šias paslaugas kitoms įmonėms, tiek ir fiziniai asmenys, teikiantys apskaitos tvarkymo paslaugas. Reikia pažymėti, kad asmenys, tvarkantys apskaitą pagal civilinę (paslaugų) sutartį, privalės vykdyti visas prievoles, kurias įstatymai nustato apskaitą tvarkančiam asmeniui (buhalteriui), atliekančiam pareigas pagal darbo sutartį. Bet, kaip žinote, yra daug kitų funkcijų, kurias imperatyviai privalo atlikti pats vadovas, jeigu apskaitą tvarko pagal darbo sutartį veikiantis buhalteris. Tačiau, jeigu įmonės apskaitą tvarko pagal paslaugų teikimo sutartį veikiantis ATA, įmonės vadovas beveik visas su apskaita susijusias funkcijas gali perduoti šiam apskaitą tvarkančiam asmeniui. Tai labai svarbus privalumas, kuriuo verta pradėti pro et contra aplinkybių aptarimą.

Svarbiausi argumentai „UŽ“: jeigu taip numatyta paslaugų teikimo sutartyje, daugelį įmonės vadovui priskirtinų apskaitos organizavimo ir vidaus kontrolės funkcijų (išskyrus inventorizavimą) jis gali deleguoti ATA; įmonės vadovas gali santykinai laisvai rinktis ir keisti ATA, nes paslaugų užsakovo nesaisto darbo santykių ribojimai, tik sutartis su paslaugų teikėju; mažėjant darbų apimčiai, įmonė užsakovė gali santykinai lengviau mažinti bendrą paslaugų kainą, jeigu paslaugų sutartyje numatyti atskiri įkainiai už kiekvieną atliktą operaciją ar kitas funkcijas; apskaitą tvarkančio specialisto pakeičiamumą jo ligos, atostogų ar kitais nedarbo laikotarpiais užtikrina ne užsakovas, bet paslaugas teikianti įmonė; ATA kvalifikaciją ir tinkamą materialinį techninį aprūpinimą užtikrina paslaugas teikianti įmonė.

  Svarbiausi argumentai „PRIEŠ“: sunkiau deleguoti pareigas (darbus) apskaitos srityje apskaitos tvarkymo paslaugas užsakiusios įmonės darbuotojams, nes sudėtinga legalizuoti jos apskaitą tvarkančios įmonės (darbuotojų) potvarkius; dėl patirties stokos paslaugų sutartyje neaptarus kokių nors procedūrų, šie darbai gali būti neatlikti, o atsakomybė už tai teks įmonės užsakovės vadovui; jeigu neriboja paslaugų teikimo sutarties sąlygos, ATA gali nutraukti darbą iš anksto apie tai neinformuodamas užsakovo; apskaitą tvarkantis asmuo pats pasirenka darbo laiko grafiką ir režimą, todėl, kilus būtinybei, jis ne visada lengvai pasiekiamas; pagal paslaugų sutartį veikiantis apskaitos tvarkytojas skirs tikrai mažiau dėmesio savo klientui ir niekada neįsigilins į jo veiklos ypatumus tiek, kiek tą darys pagal darbo sutartį samdomas buhalteris.  

 ATA funkcijas atlieka pats įmonės vadovas –  beveik visi argumentai „prieš“

Aptarėme du, galima sakyti, bazinius apskaitos ir mokesčių apskaičiavimo organizavimo variantus. Tačiau yra ir dar vienas – kai įmonės vadovas ne tik organizuoja buhalterinę apskaitą, bet pats ją ir tvarko, tai aptarus darbo sutartyje, jo išrinkimo dokumentuose, pačiam vadovui išleidus atitinkamą įsakymą arba jį pripažinus ATA pagal faktą. Beje, šias funkcijas gali atlikti ir subjekto, kuris neturi vadovo, savininkas arba mažosios bendrijos narys.

Vis dėlto toks modelis gali būti taikomas nebent kaip išimtis, ne kaip taisyklė. Tai lemia bent kelios reikšmingos priežastys:

– Sudėtingoms apskaitos procedūroms atlikti, taip pat finansinei apskaitai reglamentuoti įmonėje (pirmiausiai – buhalterinės apskaitos ir mokesčių politikai parengti) įmonės vadovas neišvengiamai turės samdyti atitinkamų sričių specialistus, o epizodinė jų samda gali nemažai kainuoti.

– Kiekvienoje įmonėje neišvengiamai randasi retų, bent jau nerutininių, ūkinių operacijų, dėl kurių registravimo tenka konsultuotis su aukšto lygio buhalterinės apskaitos ar mokesčių apskaičiavimo specialistais. Šios epizodiškai teikiamos paslaugos dažniausiai kainuoja nepigiai.

– Kai kurie darbai (pavyzdžiui, ūkinių operacijų registravimo ir vertinimo tvarkos nustatymas, finansinių ataskaitų parengimas ir kai kurie kiti) reikalauja ypatingai aukštos apskaitos specialistų kvalifikacijos, todėl daugeliu atvejų vadovui tikriausiai nepavyktų kokybiškai jų atlikti.

Kad ir kokį buhalterinės apskaitos ir mokesčių tvarkymo modelį įmonės vadovas sugalvotų, tiek už vieną, tiek už kitą sritį galiausiai atsakingas yra jis pats, nors ir įmonės buhalteriui gali būti „ne pyragai“. Tiek vienam, tiek kitam gali kilti ne tik teisinė, bet ir teisminė atsakomybė. Todėl abiem reikia tiksliai nusistatyti, bent jau žinoti savo atsakomybių erdves.

Įmonės vadovas ir ATA – už pažeidimus gresia ne tik teisinė, bet ir teisminė atsakomybė

 Pažeidimai buhalterinės apskaitos ir mokesčių apskaičiavimo srityse ne tik dažni dėl šių sričių sudėtingumo, bet ir labai pavojingi – prasikaltusiems gresia ne tik drausminė, bet ir administracinė ar net baudžiamoji atsakomybė.  Suprantama, tai geras stimulas įmonės vadovui kuo išsamiau pažinti šias sritis ir jų valstybinį reglamentavimą. Kitas dalykas – apskaitą tvarkantys asmenys: juos geriau ne gąsdinti galimomis bausmėmis, o motyvuoti siekiant, kad nekiltų grėsmė nusižengti, juolab nusikalsti. Čia geriausiai, kaip ir beveik visose vadovavimo žmonėms srityse, suveikia pyrago ir botago principas. Atlygio taktiką aptarsime toliau, o pradėsime nuo taikomų bausmių.

Be abejo, visiems svarbu žinoti, kaip pasireiškia atsakomybė – kokios nuobaudos bei bausmės gali būti taikomos už pareigų nevykdymą. Atsakomybė randasi ne tik už veikimą – aktyvų pažeidėjo elgesį, bet ir už neveikimą – pasyvų pažeidėjo elgesį, jeigu jis nepadarė to, ką privalėjo atlikti: neįformino ūkinės operacijos arba tai padarė netinkamai, vengė mokėti mokesčius, nepateikė finansinių ataskaitų rinkinių arba mokesčių deklaracijų ir pan.

Priklausomai nuo pažeidimo masto, konstatuojamas nusižengimas, dėl kurio apskaitą tvarkantiems asmenims gali būti taikomos tokios atsakomybės: samdomiems pagal darbo sutartis – materialinė ar drausminė, veikiantiems pagal paslaugų sutartis – civilinė, visiems, tiesa, rečiau gali atsirasti, – administracinė, dar rečiau – baudžiamoji. Visas šias atsakomybes reglamentuoja atitinkamai Lietuvos Respublikos civilinis, administracinių nusižengimų arba baudžiamasis kodeksai.

Vertinant atsakomybes, svarbu suvokti du skirtingus, tačiau vienodai svarbius aspektus. Pirmiausiai, kokie darbuotojai už kokias buhalterinės veiklos sritis atsakingi, – tai nustatoma apskaitą ir atskaitomybę reglamentuojančiuose norminiuose aktuose, o tiesiogiai mokesčių sistemą šiuo aspektu sunormina Mokesčių administravimo įstatymas. Ir antra: kokią teisinę atsakomybę už minėtų pareigų nevykdymą numato Administracinių nusižengimų ir Baudžiamasis kodeksai.

Finansinės apskaitos įstatyme skiriamos dvi pagrindinės kiekvienos įmonės buhalterinės apskaitos sritys: apskaitos organizavimas („subjekto vadovas organizuoja subjekto apskaitą“) ir apskaitos tvarkymas – apskaitą tvarkančių asmenų veikimo ir atsakomybės sritis. Įstatymas numato žymiai didesnę įmonių vadovų nei apskaitą tvarkančių asmenų atsakomybę. Tai nereiškia, kad įmonės vadovas turi išmanyti kone visas buhalterinės apskaitos procedūras, tačiau privalo bent paviršutiniškai jas suprasti. Kitaip nepavyks nei duoti šioje srityje tinkamų nurodymų, nei juolab kontroliuoti jų vykdymo. To paties įstatymo 14 straipsnio pirmojoje dalyje apskaitą tvarkantiems asmenims formuluojamas „tradicinis“ jų veiklos reikalavimas – registruoti ūkines operacijas (beje, irgi įmonės vadovo nustatyta tvarka). Šitoks atsakomybių atskyrimas yra būtinas, nes, kaip jau žinote, už nusižengimus ar net nusikaltimus apskaitos srityje baudžiami ne tam tikras pareigas einantys asmenys, o konkretūs darbuotojai už tam tikras jų veikas – faktiškai atliktus darbus arba priešingai – už neveikimą.

Labai glaudžiai su buhalterine apskaita susijusi teisinė atsakomybė mokesčių srityje. Toliau paminėsime įstatymus, kuriuose atsakomybė perkeliama į bausmių plotmę, nes už nusižengimus, juolab nusikaltimus, mokesčių apskaičiavimo ir jų sumokėjimo srityse mūsų valstybėje, kaip ir kitose pasaulio šalyse, yra baudžiama.

Pirmiausiai atkreipsime dėmesį į Mokesčių administravimo įstatymo 143 straipsnį „Mokesčių mokėtojų ir trečiųjų asmenų atsakomybė už kitus mokesčių įstatymų pažeidimus“, kuriame deklaruojama: „Mokesčių mokėtojai, tretieji asmenys ir (arba) juridinių asmenų vadovai bei kiti atsakingi darbuotojai už šiame Įstatyme nustatytų pareigų nevykdymą ar netinkamą jų vykdymą taip pat atsako pagal Administracinių nusižengimų kodeksą (ANK) arba pagal Baudžiamąjį kodeksą (BK).“ Detaliai šių kodeksų nuostatų nenagrinėsime – reikia tikėtis, kad išvengsite valstybės baudžiamųjų priemonių. Vis dėlto paminėsime svarbiausius šių kodeksų straipsnius, numatančius bausmes apskaitos ir mokesčių srityse.

Taigi, tiek ANK, tiek BK numato bausmes už tas pačias veikas, tik skiriasi dėl jų valstybei padaromų žalų dydžiai. Mažesnės traktuojamos kaip nusižengimai ir už jas baudžiama pagal ANK, o didesnės įvardijamos nusikaltimais, už kuriuos baudžiama pagal BK. Tų žalų dydžiai išreiškiami minimaliojo gyvenimo lygio (bazinių bausmių ir nuobaudų) dydžių (MGL) skaičiumi.

* Už ataskaitų, deklaracijų ar kitų dokumentų nepateikimą baudžiama pagal ANK 187 str. arba pagal BK 221 str.

* Už mokesčių iki 400 MGL nesumokėjimą – pagal ANK 187¹ str., o viršijus 400 MGL – pagal BK 219 str.

* Už aplaidų finansinės apskaitos tvarkymą ir (arba) organizavimą – pagal ANK 205 str. 3 ir 4 dalis arba pagal BK 223 str.

* Už apgaulingą finansinės apskaitos tvarkymą ir (arba) organizavimą – pagal ANK 205 str. 5 ir 6 dalis arba pagal BK 222 str.

Kaip matote, bausmių, kaip ir nusižengimų, spektras išties platus – nuo, galima sakyti, simbolinių baudų iki laisvės atėmimo, todėl reikia visada būti budriems.

Patarimas Atsakomybės už nusižengimus bei nusikaltimus buhalterinės apskaitos ir mokesčių apskaičiavimo srityse „pirmu smuiku griežia“ įmonių vadovai, kurie ne tik turi tai įsisąmoninti, bet ir imtis atitinkamų priemonių, siekdami išvengti griežčiausių bausmių, kurios gali būti pritaikytos jų atžvilgiu.Norėdami šito išvengti, jie patys, suprantama, nei gali kvalifikuotai vesti buhalterinės apskaitos, nei apskaičiuoti mokesčių, tačiau gali ir privalo tinkamai organizuoti šiuos darbus, o tam būtinos bent bazinės šių sričių žinios. Netrukus pasiūlysime, kaip galima jų palyginti nesunkiai įgyti.

 Išties aptariamose srityse didžiausia atsakomybė tenka įmonės vadovui, tačiau jis labiausiai priklausomas nuo apskaitą tvarkančių asmenų, todėl svarbu, kad pastarieji būtų suinteresuoti kvalifikuotai ir sąžiningai dirbti. Geriausias būdas pasirūpinti buhalteriu – jį motyvuoti jo darbą atitinkančiu atlyginimu.

ATA – kaip išsireikalauti adekvataus atlygio už savo darbą

Buhalteris tikrai vertas tinkamo atlyginimo – jo kokybiškas pareigų atlikimas reiškia ne tik tinkamai tvarkomą apskaitą, bet ir galimų rizikų sumažinimą. „Tinkamas atlyginimas“ reiškia ne tai, kad jį gaunantis specialistas, viską metęs, neišeitų į kitą įmonę, o kad būtų suinteresuotas savo įmonės veiklos sėkme, be kita ko, net ir taupymu, ne tik racionalizuojant sąnaudas, bet ir nepermokant mokesčių. Būtent šioje srityje mokesčius apskaičiuojantys buhalteriai ir gali labiausiai pasireikšti, duodami daug naudos įmonei. Kita vertus, ši veikla yra „slidi“, reikalaujanti ne tik gilių žinių, bet ir kruopštaus darbo. Juk neapdairus mokesčių lengvatų taikymas gali virsti didžiulėmis baudomis. Todėl kai kurių vadovų akiplėšiškas reikalavimas „nemokėti mokesčių“ – kelias į niekur. Požiūris, „jeigu buhalteris moka mokesčius, tai atlyginimą jam tegul moka VMI“, yra ne tik nesąžiningas, bet ir pavojingas.

Mokesčius privalo sumokėti kiekvienas verslas, bet galima optimizuoti jų dydį. Tai reiškia, kad mokesčių sumokėti būtina tiek ir tik tiek, kiek priklauso, įvertinant teisėtas mokesčių mažinimo galimybes. Tai įvykdyti nelengva, todėl vadovas privalo labai pagarbiai elgtis su mokesčius apskaičiuojančiais specialistais. Itin didelėse įmonėse tai daro specialūs mokesčių padaliniai, kuriuose sutelkiami stiprūs mokesčių teisės specialistai. Pastarieji, beje, kartais nė neišmano buhalterinės apskaitos, nes apskaita ir mokesčių apskaičiavimas – visiškai skirtingos sritys, retsykiais „tarpusavyje nesusisiekiantys indai“.   

Lietuvos įmonėse mokesčius dažniausiai apskaičiuoja apskaitą tvarkantys asmenys,  nes kiekviena įmonė privalo vesti buhalterinę apskaitą, bent kartą per metus parengti finansinių ataskaitų rinkinį, taip pat apskaičiuoti mokesčius ir juos deklaruoti. Mažos įmonės – o tokių Lietuvoje absoliuti dauguma – neišgalėtų samdyti dviejų specialistų, dėl to šiuos darbus daro vienas buhalteris. Vadovams turi būti aišku, kad mokesčių apskaičiavimas, o ypač jų taupymas, yra papildomas darbas apskaitos tvarkytojams, už kurį taip pat turi būti tinkamai atlyginama.

Ir dar vienas svarbus pastebėjimas: darbdaviai įpratę mokėti už darbus, tiksliau – už rezultatus, bet ne už etatą. Deja, dauguma ATA to neįvertina, todėl nė nesistengia reikalauti jiems priklausančio adekvataus darbo užmokesčio. O tai daryti būtina ir visiškai įmanoma. Tereikia padėti vadovui ant stalo apskaičiavimus, kokią sumą mokesčių srityje pavyko sutaupyti, ir palyginti ją su savo darbo užmokesčiu. Visiškai  nepagrįstai daugelis buhalterių teigia, kad tai nedarys įtakos vadovams ar savininkams. Jie tiesiog to nebandė daryti! Beje, šitokiose „derybose“ labai praverstų ir argumentas, kiek dar galima būtų sutaupyti, jeigu buhalteris už tai būtų tinkamai skatinamas. Tuo pačiu atsirastų gera proga pareikalauti ir kitų darbą lengvinančių sąlygų.

Ką daryti? Išeitis yra!

Šiame kontekste labai tinka pasakyti vadovams, kad ne tik atlyginimo už darbą dydis, bet ir apsirūpinimas tinkamomis priemonėmis lemia šios itin svarbios veiklos sėkmę. Pati brangiausia ir išmaniausia kompiuterinės apskaitos programa yra tik įrankis, kuris negali pakelti buhalterio kvalifikacijos, jis net neperspėja apie pasikeitusias įstatymų nuostatas. Pavyzdžiui, tam reikalingi norminių aktų sąvadai, specialūs naujienlaiškiai ir pan. Kvalifikuoti ATA sugeba apsirūpinti šiomis priemonėmis, nes be jų negali normaliai dirbti. Tačiau įmonių vadovai, deja, neretai linkę vadovautis vien savo patirtimi, nes jie – „visažiniai iš prigimties“. Tik skaičiai liudija ką kita: dėl to, nesuspėjusios nė „įsivažiuoti“,bankrutuoja pusė įmonių.

Kita vertus, tokius vadovus galima ir suprasti, net iš dalies pateisinti: nelengva diplomuotam, ypač brandaus amžiaus sulaukusiam verslininkui vėl sėsti prie knygų, kurios kartais pradedamos ir baigiamos ekonomikos bei verslo vadybos abėcėlėmis. Tačiau norėtųsi priminti, nuo ko pradėjome, – kvalifikuotas vadovas yra pagalba ne tik visai įmonei, bet ir jos buhalteriui. Tad ir buhalteriui naudinga turėti kvalifikuotą vadovą. Ir šiuo atveju tikrai yra ką vadovui parekomenduoti, kad jis su kuo mažesnėmis laiko sąnaudomis įgytų pakankamą supratimą svarbiose įmonės veiklos srityse, kuriose daromos klaidos gresia jam pačiam ir visai įmonei nemaloniais praradimais. 

SVARBIAUSIOS įmonės veiklos SRITYS, kur vadovo atsakomybė bei rizikos yra didžiausios: • darbo santykiai (įforminimas, privalomos ir papildomos sąlygos, sutarčių sudarymas ir jų nutraukimas, sankcijos), • verslo teisė (verslo sutartys, privalomos ir papildomos jų sąlygos, sutarčių nutraukimas, sankcijos, prevencijos priemonės), • buhalterinė apskaita ir atskaitomybė (vadovui tenkanti atsakomybė, privalomas vidinis reglamentavimas, potencialūs pavojui, jų prevencija), • mokesčių apskaičiavimas ir taupymas (VMI veiksmai ir taikomos sankcijos, mokesčių taupymo būdai ir pavojai, privalomi ir galimi vadovo veiksmai, prevencijos būdai).

DAUGIAU SUŽINOKITE PASPAUDĘ ČIA