Ar įmanoma keturių darbo dienų savaitė

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis dažniau svarstoma apie keturių darbo dienų savaitę. Valstybinė darbo inspekcija (VDI) sulaukia nemažai darbdavių klausimų, kaip tokiu atveju reikėtų organizuoti darbą. Tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje daugėja įmonių ir net valstybinių iniciatyvų taikyti keturių darbo dienų savaitę. Akivaizdu, kad visuomenėje didėja poreikis lanksčiau derinti darbą ir asmeninį gyvenimą.

Kancleris Šarūnas Orlavičius akcentuoja, kad šalys, vadovaudamosi Darbo kodekso nuostatomis, darbo sutartyje privalo susitarti dėl darbo laiko normos – kiek vidutiniškai valandų per tam tikrą laikotarpį darbuotojas dirbs darbdaviui, ir primena, kad darbuotojo darbo laiko norma yra keturiasdešimt valandų per savaitę, kai dirbamas visas darbo laikas. Be to, šalims būtina nustatyti (pasirinkti) ir darbo laiko režimą – darbo laiko normos paskirstymą per darbo dieną (pamainą), savaitę, mėnesį ar kitą apskaitinį laikotarpį. „Darbo laiko režimą vienam ar keliems darbuotojams, darbuotojų grupei arba visiems darbuotojams darbovietėje nustato darbdavys. Tiesa, dėl konkretaus darbo laiko režimo šalys gali susitarti individualiai, vadovaudamosi šalių susitarimo laisvės principu. Pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus, jau yra galimybė nustatyti trumpesnę nei keturiasdešimties valandų darbo laiko normą ir pasirinkti šalims priimtiną režimą.“

„Pasirinkus atitinkamą darbo laiko režimą, darbo santykius reglamentuojantys teisės aktai ir dabar numato galimybę paskirstyti darbo laiko normą taip, kad ji būtų įvykdoma ne per penkias, o per keturias darbo dienas. Pavyzdžiui, pasirinkusios taikyti individualų darbo laiko režimą, šalys galėtų susitarti dėl keturių darbo dienų savaitės modelio, dirbant kasdien ne po aštuonias, o po dešimt valandų, kai dirbamas visas darbo laikas“, – akcentuoja kancleris. Anot Š. Orlavičiaus, keturių darbo dienų per savaitę režimą galėtų nustatyti ir darbdavys, atsižvelgdamas į įmonės, įstaigos, organizacijos galimybes, efektyvaus darbo užtikrinimą ir pasinaudodamas Darbo kodekso suteikta teise organizuoti pavaldžių darbuotojų darbą.

„Džiaugiamės, kad vis dažniau darbdaviai nori pagerinti darbuotojų darbo sąlygas ir padėtį darbovietėje, klausdami, pavyzdžiui, dėl galimybės nustatyti keturių darbo dienų savaitę ir sumažinti darbuotojo darbo laiko normą, tačiau jam priklausantį darbo užmokestį palikti tokį patį ir jo nemažinti. Pagerėjus darbuotojo asmeninio ir šeiminio gyvenimo kokybei, ilsintis daugiau dienų nei įprastai, darbuotojai dirbtų efektyviau ir būtų labiau patenkinti darbu“, – sako Š. Orlavičius.

Kancleris atkreipia dėmesį, kad Darbo kodekso 118 straipsnio 4 dalyje numatyta galimybė šalims susitarti dėl budėjimo namuose, kai darbuotojas būna ne darbovietėje, tačiau yra pasirengęs atlikti tam tikrus veiksmus arba atvykti į darbovietę, kilus būtinybei, savo įprastu poilsio laiku. „Šis laikas nelaikytinas darbo laiku, tačiau faktiškai atlikti veiksmai priskiriami darbo laikui ir apmokami nustatytu darbo užmokesčiu. Darbo sutartyje susitarus dėl pasyviojo budėjimo namuose, turėtų būti mokama ne mažesnė kaip dvidešimties procentų priemoka, tačiau nedraudžiama mokėti ir daugiau, pavyzdžiui, visą arba pusę nustatyto darbo užmokesčio. Tokiu būdu darbuotojas galėtų dirbti keturias dienas per savaitę, o penktoji diena būtų skirta budėjimui namuose, kai tam tikri veiksmai atliekami tik atsiradus poreikiui“, – pabrėžia Š. Orlavičius.

Pasak kanclerio, sprendimas vieną dieną per savaitę nustatyti pasyviojo budėjimo namuose tvarką, sutrumpinant darbuotojo darbo laiko normą per savaitę, dažnai atitinka ir darbdavio, ir darbuotojo interesus. Įprastai darbuotojai gali dirbti keturias dienas per savaitę, o atsiradus nenumatytoms aplinkybėms ir prireikus atlikti tam tikrus veiksmus, gali vykdyti darbo funkcijas.

Akcentuotina, kad darbo santykių šalys taip pat turi teisę susitarti dėl ne viso darbo laiko, pavyzdžiui, nustatyti dirbti ne 40 valandų, o tik 32 valandas per savaitę, atitinkamai už šią darbo laiko normą sulygstant pageidaujamą darbo užmokestį. Toks darbo laiko normos ir darbo užmokesčio pakeitimas galimas tik darbuotojui raštiškai sutikus.

Š. Orlavičius pastebi, kad pagal šiuo metu Lietuvoje galiojančius teisės aktus, galimybė pasirinkti keturių darbo dienų savaitę suteikiama darbuotojams, auginantiems vaiką iki trejų metų, kurie dirba valstybės ir savivaldybių įstaigose, išlaikomose iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, taip pat valstybės ir savivaldybės įmonėse, viešosiose įstaigose, kurių savininkė yra valstybė ar savivaldybė, ir Lietuvos banke. Darbuotojai turi teisę sutrumpinti savo darbo laiko normą iki 32 valandų, kai dirbamas visas darbo laikas, ir už nedirbtą darbo laiko normos dalį gauti visą nustatytą darbo užmokestį. Kaip vieną iš darbo laiko normos sutrumpinimo variantų jie, žinoma, gali pasirinkti keturių darbo dienų savaitę.

Parengta pagal VDI inf.